Paslaptingieji koralai akvariume
"Žurnalas apie Gamtą" 2004.02

Paslaptingas povandeninis pasaulis traukia ne vieną iš mūsų. Nežinomos jūrų gelmės skatina vaizduotę ir norą sužinoti gelmėse slypinčias paslaptis. Legendos apie jūrų pabaisas praryjančias laivus, undines ir sirenas įviliojančias jūrų keliautojus į mirties spąstus, sukelia šiurpulį ir baimę. Viską, ko nežinome, nesuvokiame gaubia paslaptis ir sunkiai paaiškinamas baimės jausmas.
Bėgo metai, sparčiai vystėsi mokslas, tobulėjo technika. Žmonija pasinėrė į tropinių jūrų vandenis ir buvo ištikta šoko, pamačiusi neregėto grožio, keisčiausių formų, neapsakomų ryškiausių spalvų pasaulį, su savo gigantiškais miestais, dangoraižiais ir jų gyventojais. Žmonija atrado pasaulį, kuris jau gyvavo milijonus metų prieš Homo Sapiens atsiradimą Žemėje. Atrado pasaulį, kuris buvo čia pat po vandeniu. Nuo to karto, žmogus tapo dažnas svečias paslaptingoj šalį, atnešdamas su savim ir gėrį ir blogį.

Prieš milijonus metų, atskiri organizmai sudarę sąjungą su dumbliais davė pradžią naujiems gyvūnams gimti. Neapsakomo grožio, formų ir spalvų, begalo gležnūs ir begalo tvirti gyvūnai, sugebantys pastoti kelią ir daužyti laivus - pavadinti Koralais. Nerasi vandenyne dviejų identiškų koralų, visi Jie skirtingi ir nepakartojami.
Tūkstančius kilometrų nusidriekę ištisi miestai suteikė prieglobstį ir gyvenamąsias erdves milijonams kitų organizmų. Tai vientisas, vienas, gigantiškas organizmas, kuriame yra savos taisyklės, savi įstatymai, kuriems paklusta net nuožmiausi jūrų plėšrūnai. Puikiausias to pavyzdys - povandeninės ligoninės, kur nusidriekia ištisos ligonių eilės prie daktaro priėmimo kabineto durų. Ryklys pražiodo nasrus ir Ten įplaukia nedidele žuvelė, ji drąsiai plaukioja ir kažką skabo tarp aštrių kaip skustuvas dantų. Ir net būdamas alkanas - ryklys tos žuvelės nesuės, ji - Daktaras, jos liesti nevalia. Dvimetrinė murena, be gailesčio ir graužaties prarydama pro šali plaukiančią žuvį, kantriai laukia ir kenčia kito įkyraus sanitaro krevetės skaudžius žnaibymus.
Aš kaskart šokinėju iš nuostabos ir džiaugsmo stebėdamas krevetės daktaro darbą. Ne per seniausiai mano akvariumą papildė nauji gyvūnai ( keleta kietų koralų, žuvytė angelas, chirurgas ir kt. ). Krevetė Daktaras, tik pastebėjęs " Naujokus" akvariume iš karto prisistatė prie angelo, užsiropštė raitas, pražiodė burną, pažiūrėjo " ką mes ten turime", patikrino žiaunas, kūną ir nuskubėjo pas chirurgą. Kas tiesiog "apakina", tai tai, jog žuvys net nebando nuplaukti, ar atsikratyti krevetės ir kantriai iškenčia visas daktaro atliekamas procedūras, o reikalui esant ir daktarui pageidaujant atsigula ant šono. Apžiūrėjęs visas naujas žuvis, krevetė daktaras pradeda tikrinti koralus, tačiau čia jis sugaišta mažiau laiko.
Sykį žuvis chirurgas apturėjo nemalonių kaimynų ant savo kūno, tai buvo mano nepakankamai gerai atlikto karantino priežastis. Pagauti sveiką žuvytę akvariume, kad jai padėti atsikratyti nepageidaujamais kaimynais- praktiškai neįmanoma. Kad pagauti žuvytę, reikia atlaisvinti visą akvariumą, o tai prilygsta katastrofai rifo gyventojams. Mano dideliam džiaugsmui ir nuostabai, chirurgas pats susirado krevetę daktarą ir kantriai iškentė visas atliekamas procedūras, po kurių jo jau nebekankino neprašytų kaimynų įkyrumas.
O!!!! O kas ten ? Iš už uolų, apaugusių violetinės spalvos dumbliais ir nusėtais mažytėm baltom, tai pasirodančiom, tai staiga dingstančiom gėlytėm, kyšantis ilgų, žaliai rudos spalvos, tai prisipučiančių, tai išsileidžiančių siūlų kuokštas. Kas tai ? Tai deginanti jūrų rožė - aktinija. Gyvūnas, kurio plaukai-čiuptuvėliai yra mirtinas ginklas ir spąstai žuvims. Prisilietusią žuvį prie tų čiuptukų ištinka paralyžius ir ji tampa aktinijos laimikiu, ir maistu. Bet kas gi čia? Iš aktinijos, linksmais, krypuojančiais tarsi klounas judesiais, išplaukia spalvinga žuvelė. Kodėl jos neliečia aktinija? Tai nuolatinis, aktinijoje gyventojas - žuvelė klounas. Tai simbiozė, neišskiriama žuvelės ir aktinijos draugystė amžinam. Gamtoje aktinžuvių nerasi laisvai plaukiojančių, kaip kad kitos žuvys. Jos gimsta, užauga, dauginasi ir miršta aktinijoje. Tai klounų namai ir tvirtovė, kurią drąsiai gina nuo įsibrovėlių ar aktinijomis besimaitinančių plėšrūnų. Klounai aktinijas maitina, jas kedena neleisdami susikaupti ant aktinijos disko nešvarumams. Reginys fantastiškas ir sunkiai suvokiamas. Klounai iš šios draugystės taip pat gauna naudą. Deginanti Rožė neleidžia kitoms žuvims nuskriausti joje pasislėpusių klounų.
Kaip bebūtu keista, tačiau kitos žuvys jaučia ir žino, kad prisilietimas prie tų viliojančių, besidraikančių srovėse plaukų kuokšto daugeliui - tikra mirtis. Atrodo, kad žuvys akvariume plaukioja nerūpestingai, nekreipdamos dėmesio į aktinidą, tačiau įdėmiau pasižiūrėjus pastebi, kad visuomet jos išsaugo saugų atstumą. Kas įdomiausia, kiekviena klounų rūšis turi savo aktinijų rūšį, tačiau jų draugystė - panaši ir amžina.
O kas čia? Dar viena aktinija? Ne, tai kietasis " skraidantis" koralas Heliofungia. Labai panašus iš pirmo žvilgsnio į aktiniją, bet tik panašus, nors čiuptukai geliantys taip pat stipriai, kaip ir aktinijų. Retsykiais šituose koraluose apsigyvena ir klounai, jei neranda tikros aktinijos. Koralas turi kietą kalcinį diską. Kuris " dirba" kaip inkaras koralui būnant ant dugno ir balastas koralui "skrendant" vandens platybėmis beieškant geresnės vietelės apsigyventi. Štai, pažiūrėk! Jis pučiasi kaip balionas!!!!. Koralas padidėja vos ne 4 kartus, dar šiek tiek ir jis pakils. Skrenda!!! Jis SKRENDA!!!
Sujuda akmenėlis, geriau įsižiūrėjęs pamatai, kad tai ne akmenėlis, o violetiniais dumbliais apaugusi kriauklytė. Ji juda kažkaip keistai ir į sraigę tikrai nepanašu. Kaži kas tai galėtu būti? Krabukas!!! Taip. Tikrut tikrutėlis krabukas vienuolis, jėga prilygstantis Herakliui! Bet kodėl jis neša tą kriauklelę ? Tai jo namukas ir slėptuvė. Mat jo kūnelis labai minkštas ir pažeidžiamas, o kriauklytė tikra tvirtovė. Renkasi krabukas kriauklytę labai kruopščiai, apžiūri labai įdėmiai, gal kur įtrūkimas yra, ar nebus per ankšta, ar pakankamai tvirta ir sunki, ir jei viskas tinka, tada šmurkšt į naują namuką ir leidžiasi į kelionę po rifo miestą. Krabukas- rifo sanitaras ir blogų dumblių valytojas. Krabuko skriausti ir barti negalima, nežiūrint į jo nerangumą ir karts nuo karto nuversta kokį netvirtai stovinti akmenėlį ar koralą.
Tik pažiūrėk!!! Labai panašus į miške augantį grybą! Tai minkštas koralas Sarkophytonas, išties panašus į baravyką. Šis koralas keičia odą. Jūrų gelmėse sutinkamų Sarkophytonų kepurių skersmuo viršija 1 metrą. Tikri milžinai. Akvariume, žinoma, tokių įspūdingų dydžių nepasieksi.

Atėjo pietų metas. Tai metas, kada įsitikini, kad prieš tavo akis, akvariume - tikrai plėšrūs gyvūnai, godžiai valgantys į jų spąstus patekusį grobį. Pajutę maitą visi tarsi atgyja. Iš po kietojo koralo Plerogyros Sinuosa, graikiško riešuto dydžio burbuliukų pasirodo burna, kuri apžioja ir pradanginą pasiūlytą krevetės gabalėlį. "Skraidantis" koralas čiuptukais sugriebia žuvies gabalėlį, ir palengva nukreipia į pravertą burnytę. Štai klounas pasičiupo ne tyčia iškritusį krevetės gabalėlį man iš rankų ir kūlversčiais nurūko aktinijos link. Pajutusios maistą išlindo iš slėptuvių ir koralinės krevetės, subruzdo ir krabukas, srovėse linguojantis įvairiaspalvių gėlyčių miškas uždarė savo vainikėlius, kitos gėlytės visai pasislėpė savo namukuose vamzdukuose. O kiti koralai regis nereaguoja į maisto gausą akvariume, jie valgo kitą maistą, kuri parūpina jiems šviesa ir vandenyje esančios maistingos medžiagos.
Po sunkios darbo dienos prisėdi prie akvariumo, tikros jūros mikro dalelės savo namuose, atsipalaiduoji, užplūsta šviesios mintys, suvoki, kad viskas neapsakomai trapu, priklausoma ir susiję tarpusavy, netveri iš nuostabos kokia galinga ir išmintinga Gamta Motina kuri viską duoda, o reikalauja tik šilumos, meilės ir supratimo. Kasdieniai rūpesčiai ir bėdos kažkur dingsta, akvariume jau saulėlydis, apima miegas rifo gyventojus, koralai susitraukia, gėlytės sulenda į namelius, klounas pasislepia aktinijoj, visas akvariumo turinys tarsi dingsta,.....akys merkiasi ir aš einu miegot.

Liutauras Savičius
foto Edgaras Kurauskas